Japonijos prekyba

Japonijos prekyba

Japonai dažniausiai prekiavo su Kinija ir Korėja. 

Iš prekybos su Korėja, Kinija, ir Pietvakarių Azija. Japonai pardavė nulakuotas prekes, aštrius kardus ir varį už šilką, dažus, pipirus, knygas, ir porcelianą.

Japonijos laikotarpis

Japonijos laikotarpis

Rašytinė Japonijos istorija prasidėjo V-VI a., kai salose ėmė plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 m. Taika reformos japonai pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį.

Nuo VIII a., Naros laikotarpiu plačiai propaguotas budizmas. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai „Kodžiko,,.

794 m. sostinę perkėlus į Hejano, kuri Japonijos sostine išbuvo daugiau nei tūkstantmetį, prasidėjo Heian laikotarpis. Tuo metu imperatoriai jau buvo beveik netekę centrinės valdžios, viską kontroliavo Fudživarų klanas. Šis laikotarpis dažnai vadinamas Japonijos aukso amžiumi, nes jo metu suklestėjo japonų menas,poezija ir literatūra.

Japoniška virtuvė

Japoniška virtuvė

Japonijoje vyraujančios kulinarinės tradicijos dalijasi daug panašumų su kitomis Tolimųjų Rytų šalių tradicijomis, nors turi ir daug išskirtinumų, kurios daro šią kulinarijos sistemą garsią visame pasaulyje. Viena japonų virtuvės specifikų, lyginant su kitomis regiono virtuvėmis, yra tai, kad čia vartojama palyginti mažai mėsos. To priežastis – šalyje gyvulininkystė nebuvo paplitusi, o dėl budistinių priesaikų apie Edo laikotarpiu mėsa praktiškai buvo uždrausta. Vietoj to, Japonijos virtuvėje yra labai didelis jūros produktų vartojimas. Žuvis ir kitos jūrų gėrybės gali būti valgomos žalios, keptos, virtos, virtos riebaluose, džiovintos. Kaip ir kitose Tolimųjų Rytų šalyse, Japonijoje yra priimta valgyti medinėmis valgomosiomis lazdelėmis , kurios į Japoniją atkeliavo iš Kinijos. Iš pat pradžių jomis naudojosi tik kilmingieji, tačiau netrukus jos tapo eilinių žmonių valgymo įrankiu. Japonijos, o kartu ir jos virtuvės, ėjimas individualumo link išryškėjo IX a. per Tang dinastijos nuosmukį.Japonijoje vyraujančios kulinarinės tradicijos dalijasi daug panašumų su kitomis Tolimųjų Rytų šalių tradicijomis, nors turi ir daug išskirtinumų, kurios daro šią kulinarijos sistemą garsią visame pasaulyje. Viena japonų virtuvės specifikų, lyginant su kitomis regiono virtuvėmis, yra tai, kad čia vartojama palyginti mažai mėsos. To priežastis – šalyje gyvulininkystė nebuvo paplitusi, o dėl budistinių priesaikų apie Edo laikotarpiu mėsa praktiškai buvo uždrausta. Vietoj to, Japonijos virtuvėje yra labai didelis jūros produktų vartojimas. Žuvis ir kitos jūrų gėrybės gali būti valgomos žalios, keptos, virtos, virtos riebaluose, džiovintos. Kaip ir kitose Tolimųjų Rytų šalyse, Japonijoje yra priimta valgyti medinėmis valgomosiomis lazdelėmis, kurios į Japoniją atkeliavo iš Kinijos. Iš pat pradžių jomis naudojosi tik kilmingieji, tačiau netrukus jos tapo eilinių žmonių valgymo įrankiu. Japonijos, o kartu ir jos virtuvės, ėjimas individualumo link išryškėjo IX a. per Tang dinastijos nuosmukį.

Japonų amatai

Japonų amatai

Origami – tai popieriaus lankstymo menas. Manoma, kad jis pas japonus atkeliavo kartu su pačiu popieriumi, kurį VI amžiuje budistų šventikai atvežė iš Kinijos per Korėją.  „Tikrasis origami“ yra lankstomas be žirklių ir klijų pagalbos. Jei naudojamos žirklės – tai jau vadinama kirigami. 

Ikebana – tai puokščių sudarymo menas. Ši meno rūšis kildinama iš senojo Japonų papročio padėti gėles ant altoriaus, kuris paplito Japonijoje kartu su budzimu dar VI a. Tuometinės ikebanos buvo daromos bronziniuose induose, dažniausiai naudojant pušies šakelę, kiparisą ir rožę ar narcizą. Gražiausiomis puokštėmis laikomos tos, kuriose buvo trys elementai, turėję savo simboliką – ikebanoje turi būti dangaus, žemės ir žmogaus simboliai.

 

Ukiyo-e – tai medžio raižinių menas. Pats žodis ukiyo-e reiškia besikeičiančius pasaulio paveikslus. 

Lėlės. Japonijoje lėlių gamybos amatas – tai unikali, labai ištobulinta meno rūšis. Ši šalis garsėja lėlių įvairove ir skirtingomis gaminimo technikomis, pavyzdžiui, kokeshi lėlės, pagamintos šiaurės ir rytų regionuose iš beržo, reto medžio Japonijoje, ar Hakatos lėlės, gaminamos iš medžio ir padengiamos porcelianu. Viena pagrindinių šios įvairovės ir populiarumo ištakų yra Hina Matsuri (Lėlių šventė) bei kitos senos tradicijos. Šiais laikais lėlių gamyba Japonijoje laikoma aukšto lygio amatu.

Keramika. Japonijai nemažą įtaką turėjo Kinijos ir Korėjos keramikos gaminimo tradicijos ir technologijos. Keramikoje japonai naudojo formos ir paprastumo grožį, priešingai nei kinai, kurie mėgo vienyti formą ir puošybinių elementų gausą. Naudotos pastelinės, žemės spalvos,  savita paviršiaus faktūra, originalūs ir saikingi puošybos elementai. Keramika puošta ją išdegant tradiciniu būdu, kaip kurą naudojant pušis, kurios pasižymi unikaliomis kaloritinėmis sąvybėmis ir ilgai dega. Indai naudoti apeigose, o jei tiksliau – skirti  būtent arbatos ceremonijai, parodo ir dvasinės kultūros ryšį su keramika, jos puošyba.

 

Japonijos papročiai

Japonijos papročiai

Japonų vestuvių papročiai

Senieji sužadėtuvių papročiai: sužadėtinės pagrobimas ar pabėgimas iš tėvų namų — jau nuėjo užmarštin. Ištekėjusi moteris jau sekančią po vestuvių dieną išsipešdavo antakius ir nusidažydavo juodai dantis, tuo parodydama, kad nebenori niekam, išskyrus vyrą, patikti. Dabar šis paprotys visiškai išgyvendintas.

Sekku Naujieji Metai

Sekku švenčių grupei yra būdingas glaudus ryšys su kalendoriumi: jos švenčiamos kas 2 mėnesius jų diena atitinka mėnesio numerį. Šios šventės, galima sakyti festivaliai, žymi glaudų ryšį su gamta, kadangi kiekvienas sekku žymi naują ciklą. Viso yra 5 sekku: Naujieji Metai, Hinamatsuri, Koinobori, Tanabata ir Choyo. Dabartinių sekku tradicijos yra glaudžiai susijusios su žemdirbystės simboliais, taip pat ryškus ir Kinijos kultūros įtakos pėdsakas. Maistas švenčių metu labai svarbus: kiekvienas festivalis turi savo tradicinius patiekalus, kurie dažniausiai yra iš ryžių. Tikima, kad švenčių tradicijų laikymasis atneša sveikatą, ilgaamžiškumą bei sėkmę

Geiša

Japonų tradicinė artistė, linksminanti savo svečius šokiu, dainavimu, arbatos ceremonija, išmokyta gražaus elgesio, svetimų kalbų. Besimokanti geiša Tokijuje vadinama han'gyoku, Kiote – maiko .Geišų kultūros centrais yra Tokijas, Osaka ir Kiotas, kur jos atsirado XVII a. Kiote yra keletas vadinamųjų hanamači. Šiuose malonumų kvartaluose pagal seną tradiciją okijose gyvena geišos.

Krikštynos Japonijoje

Tradiciškai, daugelyje Japonijos vietovių, iškilmės keliamos praėjus trisdešimčiai dienų nuo gimimo, tikslus dienų skaičius varijuoja priklausomai nuo regiono, ir daugelyje vietovių priklauso dar ir nuo kūdikio lyties (mergaitės krikštijamos viena ar pora dienų vėliau). Tačiau visgi tikslus dienų skaičius gali būti labai individualus skirtingose vietovėse, ir visuose šaltiniuose, apie šiuolaikinę ceremonijos versiją teigiama, kad nėra būtina preciziškai laikytis konkrečios dienos.

Bon šventė

Japonija garsėja vienu populiariausių šokių Bon Odori, kuris yra šokamas per jau 500 šimtus metų minimą Bon festivalį. Pasak japonų tautosakos, šokis yra duoklė sieloms. Bon šventė rengiama kiekvieną rugpjūtį visuose Japonijos miestuose. Bon skirta protėvių garbinimui, sveikinimui, pagerbimui. Japonai tiki, kad protėvių sielos į Žemę grįžta vieną kartą į metus – per Bon savaitę. Ši tradicija į Japoniją atėjo iš Kinijos budizmo.

Sporto ir sveikatos diena

Antrasis spalio pirmadienis tradiciškai minimas Japonijoje kaip sporto ir sveikatos diena (Taiiku no hi). Įprastines pamokas ir darbų rutiną pakeičia visur vykstantys sporto renginiai bei linksma muzika.

Japonijos Istorija

Japonijos Istorija

 Viduramžiai (1185-1603 m.)

    Jau Heian laikotarpio antroje pusėje formavosi karių-samurajų sluoksnis, o žemės nuosavybė tapo vis mažiau priklausoma nuo centrinės valdžios – atsirado autarkiniai ūkiai šioen. Po ilgų Genpei karų, kurių metu kovojo du įtakingi klanai Minamoto (Gendži) ir Taira (Heike), laimėjo Joritomo Minamoto, kuris tapo pirmuoju Japonijos šiogūnu, 1185 įkūręs savo karinę valdžią Kamakuros mieste. Nuo 1330 m Japonija buvo visai susiskaldžiusi. Vyksta nuolatiniai karai tarp dominuojančių šiogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.

 Samurajus

Japonijos valstybes valdymas

Japonijos valdymas

Japonija valdė imperatorius. Tačiau japonų valdžia nusilpo ir imperatoriaus valdžią  perėmė šiogūnai. Jie leido įstatymus, nustatė mokesčius, vadovavo kariuomenei (samurajams). Retai iš rūmų sostinėje Kiote išvykstantis imperatorius tvarkė religinius ir dvasinius reikalus. Jis buvo garbinamas tik kaip valstybės simbolis. Šiogūnai nuolat vaidijosi dėl valdžios. Žiaurios jų kovos truko iki pat XVII a., kai šalyje įsitvirtino Tokugavų dinastija.

Japonijos valdymas XII-XIX a.

Japonijos tradicijos

Japonijos tradicijos

Kimono ir Jukata yra tradiciniai Japonijos drabužiai.

Kimono yra gaminami iš šilko,o Jukata yra gaminamas iš medvilnės.

Dar viena iš Japonų tradicijų yra arbatos gėrimo ritualas. 

Jau keturis šimtmečius japonai puoselėja arbatos gėrimo ceremoniją.Pagrindiniai japoniškos arbatos ceremonijos principai yra keturi : tyla, švara, ramybė ir pagarba-jų pagrindu ir atliekamas visas ritualas.

 

Arbatos gėrimo ritualą galite pamatyti čia:

Japoniškieji sodai: 
Sodų modeliavimo menas jau senai žinomas japonams. Tradiciniai sodai yra skirstomi į tokius: Tsukijamos (kalnų sodai), Karesansui (sausieji sodai) ir Čanivos (arbatos sodai).

Japonijos Architektūra: 

Tradicinė Japonijos Architektūra turi skirtingus stilius kilusius iš religijų Budizmo ir Šintoizmo. Namai ir šventyklos, padarytos iš medienos, pastatytos ant kojokų, kad pakeltų juos virš žemės ir su nuožulniais stogais, padarytais iš šiaudų ar plytelių, kuria savitą siluetą tradicinėje Japonijos architektūroje.

Japonijos tradicinis teatras yra kabukis.

Japonų kultūra

Japonų kultūra

Japonijos kultūra per tūkstantmečius stipriai keitėsi, jai šiek tiek įtakos darė Azija, Europa ir Amerika. Po kelių imigracijos bangų iš žemyno ir artimųjų Ramiojo vandenyno salų, Tokugavų dinastijos metu Japonija pergyveno izoliacijos periodą, kuris baigėsi sulig „Juodųjų laivų“ atvykimu ir Meidži eros pradžia.

Japonų kalba visada vaidino didelį vaidmenį Japonijos kultūroje. Ši kalba daugiausia vartojama Japonijoje, taip pat ir emigrantų bendruomenių kitose šalyse. Tai agliutinacinė kalba, kuri, nors ir nepasižymi garsų gausa, turi leksiškai skirtingus tono akcentus. Japonų kalba pirmąkart minima kinų dokumentuose 252 m.

Vaizduojamieji menai

Japonijoje daug įvairių meno rūšių. Piešimas – labai sena japonų meno šaka. Čia tradicine rašymo priemone buvo teptukas, kuris yra naudojamas ir kaligrafijai – hieroglifų užrašymo menui.

Japonijos skulptūrai didelę įtaka darė religija: tradicinėse japonų skulptūrose daugiausiai sutinkama budizmo tematikos. Japonijoje atsirado pasaulyje pripažintas puokščių komponavimo menas –ikebana.

Kaligrafija 

Ikebana